- nuobodis
- núobodis sm. (1) nusibodimas, nuobodumas, nuobodulys: Pagavo ją nuobodis ir begalinė apatija LzP. Bevijo pančius ir virvagalius, patys nežinodami, kam; nebent patiems iš nuobodžio pasikarti Vaižg. Nori nenori, o nuobodis kiekvieną išvytų iš čia A.Vencl. Bet užkietėjęs savanaudis klausė šaltas kaip ledas, su abejingo nuobodžio išraiška veide V.Myk-Put. Iš núobodžio dirba Lnkv. Be núobodžio ir ponai negyvena Lš. Mane ėmė nuobodis rš. Núobodį įvaryti BŽ563. Aš nuobodžiu sirgau (jaučiau stiprų nuobodulį) J.Balč.
◊ núobodžio pãsaka vis iš naujo kartojamas, nepabaigiamas, nuobodulį keliantis pasakojimas, dalykas: Tai nuobodžio pasaka, nebenoriu nė klausyt rš. Meilė – tai nuobodžio pasaka: prasideda ir baigdamasi vėl prasideda LzP.
Dictionary of the Lithuanian Language.